Tikroji pergalė ta, kuomet niekas
nesijaučia pralaimėjęs.
Budha
   Kontaktai:
media@mediator.lt
+37065533000		  

Į titulinį 

 

MEDIACIJA
Mediacija – tai kūrybinė ir taiki nesutarimų / ginčų / konfliktų sprendimo technika, kai į juos įsitraukusios šalys, aktyviai dalyvaudamos ir padedamos tarpininko / mediatoriaus, atsisako emocinių atakų, sutrumpina nesutarimo / ginčo / konflikto trukmę ir sukuria visiems priimtiną, pritaikytą konkrečiam atvejui sprendimą, kurį įsipareigoja vykdyti. Mediatoriaus bešališkumas ir emocinis intelektas padeda suvaldyti šalių verbalinę agresiją ir gražinti derybas į konstruktyvią vagą daug efektyviau, nei tai darytų patys ginčo dalyviai. Susidarius situacijai, kai viena iš nesutarime dalyvaujančių šalių yra pasiruošusi tam tikroms nuolaidoms, bet nenori jų pateikti tiesiogiai (kad oponentas tokio žingsnio neinterpretuotų kaip silpnybės), geriausia patikėti šią misiją atlikti mediatoriui, pateiksiančiam tai kaip nuosavą, bet jau suderintą, pasiūlymą. Dalyvaujantys konflikte dažnai pritrūksta apžvalgos ir perspektyvos pojūčio. Nesusijęs, nesusikoncentravęs į ginčo subjektą asmuo aiškiau mato bendrą foną ir horizontą. Mediatorius gali atstatyti nutrūkusį dialogą tarp šalių ir būti informacijos, interesų ir pageidavimų pateikėju.
 
Faktai.
Daugiau nei 4000 Amerikos įmonių (tarp jų „Atlantic“, „Bell“, „Coca-Cola“, „Motorolla“, „Microsoft“ ir „Philip Morris“) jau 2000 metais įsipareigojo spręsti ginčus neteisminiu keliu. Franchising`o kompanijos „McDonalds“, „Pizza Hut“, „Burger King“, „Holiday Inn Worldwide“ ginčuose su franšizės pirkėjais naudojasi mediacija. Kai kuriais atvejais, ypač šeimyninių nesutarimų, skyrybų procesuose, daugelyje Amerikos valstijų bei nemažai kitų pasaulio šalių prieš kreipiantis į teismą yra privaloma ginčą / konfliktą / nesutarimą pabandyti išspręsti pritaikius mediaciją.
Mediacijoje naudojamasi Harvardo koncepcija (win-win) ir transformacijos principu.
Beveik prieš 30 metų Roger Fisher ir William Ury Harvardo universitete sukūrė naują derybų vedimo strategiją. Ji remiasi keturiais principais, sudarančiais pagrindinių mediacijos fazių esmę:
1.      Atskirti veiksmus ir žmones.
Konfliktas / ginčas / nesutarimas iškyla dalykiniame, veiksmų lygmenyje (pvz.: „Pardavimų ir tiekimo skyrių funkcijos viena kitos nepapildo”) ir santykių, jausmų lygmenyje (pvz.: „Pardavimų vadovas per daug savim pasitikintis”, „Tiekimo skyriaus vadovas nerangus”). Abu lygmenys susijungia ir veikia vienas kitą. Vidinė konflikto vystymosi dinamika dažnai sukelia sprogimą. Kad šitaip neįvyktų, sprendžiant konfliktą labai svarbu atskirti dalykinius ir asmeninius santykius (tai mediatoriaus vaidmuo). T. y. atskirti objektyvius faktorius nuo subjektyvių santykių. Tolesnė, konstruktyvi konflikto sprendimo eiga galima tik su viena sąlyga – emociniai santykiai yra geri.
2.      Susikoncentruoti į interesus, ne į pozicijas.
Jeigu konflikto dalyvis atkakliai laikosi savo pozicijos („Ne” arba „Aš taip noriu”), tokia situacija nepalieka sprendimo, kuris patenkintų visus dalyvius. Tačiau, kai naudojamasi specialių pokalbio vedimo technikų pagalba (mediatoriumi), išryškėja kiekvienos pozicijos interesai, ir niekas nedraudžia reikšti savo jausmų. Tuomet išryškėja konflikto priežastys, ir tai leidžia dalyviams judėti sprendimo paieškų link.
3.      Saugoti pasirinkimo galimybę iki abipusio pranašumo.
Labai dažnai mes dalijame pyragą jau iš anksto nusprendę, kam ir kokio dydžio dalis atiteks. Tačiau dalį, kurią gauna vienas, praranda visi kiti. Naudodami kūrybinę techniką (mediatoriaus vaidmuo), mes galime generuoti naujų idėjų ir suteikti dalyviams naujų veiksmų galimybių. Tad ir pyragas, ir išlošimo galimybė abiems šalims smarkiai padidėja.
4.      Vertinti pasirinkimo galimybę naudojant objektyvius kriterijus.
Šalys gali vertinti sukurtus sprendimo variantus sutartinai naudodamos pasirinktus vertinimo kriterijus („Kaip mes galime tai realizuoti”) ir žengti žingsnį bendradarbiavimo ar sąjungos link.
Transformacinis metodas.
Transformacinis metodas visiškai realizuojamas tada, kai dalyviai keičia savo požiūrį į oponentus, elgiasi vienas su kitu kitaip (pvz. ginčijasi kitaip nei anksčiau) ir taip įgyja naujų socialinių įgūdžių, kuriuos sudaro du pagrindiniai tikslai:
·        palaikymas: suteikiama galimybė asmeniniams interesams, poreikiams, pageidavimams suformuluoti ir išreikšti iš vienos pusės;
·        interesų, norų, tikslų, pageidavimų pripažinimas ir pritarimas pasirinkimams iš kitos pusės.
Dalyviai patys nustato pagarbos vieni kitiems ribas, ir tai suteikia galimybę nepaversti derybų farsu, įžeidinėjimais bei tuščiu, nevaisingu procesu. Bazinė mediatoriaus nuostata, kuri remiasi K. Rogers suformuluotu, į dalyvius orientuotu pokalbio vedimo principu tam duoda tinkamą ir teigiamą pamatą:
·        įsijautimas, suvokimas (=empatija);
·        tikrumas (=autentiškumas) ir atvirumas;
·        besąlygiškas teigiamas vertinimas, pagarba, kiekvienos konflikto pusės priėmimas;
·        sistemingas mąstymas, padedantis suvokti konfliktus atsižvelgiant į esamą santykių sistemą.
Vengdamas pamokymų ir vertinimų, empatiškas (priešingybė apatiškam) tarpininkas / mediatorius atkreipia dėmesį tik į dalyvių jausmus, požiūrį, vizijas, vertybes ir interesus. Tokios derybų formos rezultatas – įtampos, baimės, agresijos sumažėjimas, egocentrinių pozicijų transformacija į konstruktyvaus, visoms šalims naudingo sprendimo paiešką. Atsiradus geranoriškai atmosferai bei rezultatyviai derybų pabaigai, neretai dalyviai patiria įkvėpimą, atsiveria vidinė įžvalga, išmintis, netgi išgyvenamas katarsis kaip nereikalingos emocijų naštos atsikratymo, susijungimo ir palengvėjimo finalas.
Dažnai konfliktas kaip pasekmė atsiranda tik todėl, kad šalys nežino, kaip spręsti problemą, o ne todėl, kad nenori. Kreipimasis į tarpininką yra civilizuotas žingsnis, parodantis, kad šalis / šalys nepasikliauja savo emocijų okupuotu, objektyvumu ir tikrai yra kupinos gerų ketinimų, norinčios bendromis jėgomis taikiai surasti abipusiai naudingą sprendimą. Šalys supranta, kad jų veiksmai atvedė į aklavietę, reikalingas „išorinis trečias“ (katile su verdančiu vandeniu nėra šaltos vietos). Pasitelkę mediatorių, sumažinę emocijų krūvį ir patys aktyviai dalyvaudami, ginčo dalyviai gali priimti geresnį, pritaikytą jų individualiai situacijai sprendimą, nei tai be jų dalyvavimo padarytų, pvz., paskirtas teisėjas. Asmenys, dalyvavę ginčo / konflikto sprendime, jaučiasi atsakingi už susitarimo rezultatus ir jų vykdymą.
Mediacijoje neįrodinėjama kaltė ir poelgiai nevertinami moraliniu aspektu. Darbas orientuotas į konflikto priežastis, kurios dažniausiai būna subjektyvios. Tai nėra sprendimas, kai išlošia ponas A, o ponas B rašo scenarijų „Kerštas ponui A”. Vienos šalies tiesa nepateikiama kaip absoliutas – reikia, kad išliktų asmeninių pozicijų revizijos galimybė, kitos šalies tiesos priėmimas.
Dažnai dėl atsiradusio priešiškumo ir ribotos komunikacijos iki galo neišsiaiškinama konflikto esmė, pvz.: kai du asmenys nepasidalina apelsino - jie neišsiaiškina, kad vienam reikalinga žievelė kepiniams, o kitam – šviežios sultys.
Galime panaudoti S. Freedlander`io apibudinimą: „Kiekvienas įvykis prasideda nuliniame taške, nuo kurio ima diferencijuotis į priešingumą. Šie priešingumai savo specifiniame kontekste turi daug bendra. Pasilikdami centre ir išvengdami vienpusio požiūrio, mes galime įgauti kūrybinių gebėjimų matyti abi įvykių puses ir papildyti trūkstamą dalį, giliau suvokti organizmo (ginčo) funkciją ir struktūrą.
 
Mediacijos ir teismo procesų palyginimas
 
Teismas
Dėmesio centre – praeitis. Ieškoma įkalčių, faktų, įrodymų. Aiškinamasi, kas teisus, kas ne. „Paskiriamas” kaltas.
 
 
Teismo procesas yra viešas
 
Teismo baigtis nežinoma. Lemia daug išorinių faktorių – advokatai, teisėjas, ekspertai, liudytojai. Dalyviai negali veikti sprendimo. Teismo pabaigoje vieni laimi, kiti pralaimi, be to, pripažįstami kaltais.
Mažai kas sutinka būti kaltu.
 
Pralaimėjusi pusė ieško keršto galimybių tolesniu bylinėjimusi ar kitokiais veiksmais.
 
 
Dalyvavimas priverstinis, nustatytu laiku. Kalbėti galima tik teisėjui leidus, atsakant nustatyta forma tik į pateiktus klausimus. Niekas nesidomi emocijomis, nuomone, išgyvenimais ir pasiūlymais.
 
Naudojamasi bendromis, įstatymų numatytomis normomis. Straipsniai taikomi apibendrintai ir orientuoti tik į dalykinę ginčo pusę. Emocijos lieka nuslopintos, ir dažnai tai būna papildoma priežastis kerštui – kartais svarbesnė nei pralaimėtas procesas.
 
Neprognozuojama, dažnai labai ilga (kartais dėl kitos šalies vilkinimo) proceso eiga. Vidutiniškai 9 mėn., kai kuriais atvejais – keleri metai. Vykstant procesui dažnai teismo sprendimu apribojami veiksmai ar veikla.
 
Neprognozuojamos teismo išlaidos, taip pat papildomos išlaidos advokatams, konsultantams ir, esant poreikiui, ekspertams.
 
Mediacija
Koncentracija į dabartį ir ateitį. Dėmesio centre – klausimas, kaip išspręsti konfliktą nesigilinant, kas kaltas, ir išsaugoti gerus santykius.
 
Mediacijos sesijos konfidencialios.
 
Baigtis priklauso nuo konflikto dalyvių. Jie patys kontroliuoja mediacijos eigą ir priima sprendimą, kurį geranoriškai įsipareigoja vykdyti. Jie turi didesnę veiksmų laisvę. Sukuriama situacija, kurioje nėra pralaimėjusių ir kaltų.
 
Nėra pralaimėjusių, nėra priežas-ties kerštui. Po mediacijos dau-guma atvejų, santykiai pagerėja.
 
 
Dalyvavimas savanoriškas. Užtenka laiko visiems pasisakyti. Nėra pasisakymo formų ir normų apribojimo. Galimybė pasidalyti emocijomis, samprotavimais.
 
 
Įsigilinama į kiekvieną konkretų atvejį. Atsižvelgiama ne tik į dalykinę, bet ir į emocinę reikalo pusę. Pasitelkus specialią bendravimo techniką „nuleidžiamas garas”, ištuštinama emocinė parako statinė, nėra psichologinio pralaimėjimo ir priežasčių kerštui.
 
Vidutiniška trukmė – nuo 3 sav. iki 3 mėn. Neapribojama veikla ir veiksmai. Jeigu veikla ar veiksmai ir pristabdomi, tai tik patiems dalyviams nusprendus.
 
 
 
Aiškios, nuo pat pirmo susitikimo suplanuojamos išlaidos. Apmokamos tik mediatoriaus / tarpininko paslaugos. Paprastai šalys dalijasi išlaidas tarpusavyje.
 
                          
Pritaikymas.
Mediacija tikslinga tada, kai: ginčo / konflikto sprendimas atsiduria aklavietėje; ginčo negalima išspręsti taikiai ar konstruktyviai; šalys, įtrauktos į ginčą, suinteresuotos išlaikyti gerus santykius; neprivalomi principiniai sprendimai „Taip” arba „Ne”. Mediacijos proceso naudojimas: šeimyniniai ginčai ir skyrybų konfliktai; šeimyniniai nesutarimai sudarant vedybų sutartį; konfliktai tarp darbdavio (įmonės / organizacijos / komandos savininkų) ir darbuotojo / profsąjungos / darbo kolektyvų, samdomų vadovų / sportininkų legionierių; aplinkosaugos ir ekologiniai konfliktai; komerciniai / turtiniai ginčai tarp juridinių asmenų, tarp juridinių ir fizinių asmenų, tarp fizinių asmenų; statybiniai ginčai tarp rangovo ir užsakovo, tarp statybų bendrovės ir gyventojų; medicininiai ginčai tarp įstaigos ir paciento; ginčai tarp draudiko ir draudėjo.
Šeimos mediacija
Šeimos mediacija naudojama: skiriantis; sudarant iki- / povedybinę sutartį; tariantis dėl įsipareigojimų vaikams, tėvams, sutuoktiniui; finansiniams klausimams dėl vaikų mokslo, išlaikymo, nuosavybės pasidalijimo ar priežiūros spręsti.
Vienas svarbiausių šeimos mediacijos tikslų – apsaugoti vaiko interesus. Bylinėjimasis teisme palieka ryškų pėdsaką vaiko psichikoje. Emocijos, vyraujančios teisme, dažnai perkeliamos į namus. Būna, kad vienas sutuoktinių bando su vaiku sudaryti suokalbį prieš kitą sutuoktinį. Vaikas gali tapti ginčo subjektu.
Mediacija sukuria saugią, neutralią aplinką. Padeda išlikti nešališkam, organizuoti konstruktyvų procesą, sukurti ilgalaikę sutartį bei jos laikytis. Mediacija, atvirkščiai nei teismas, nesupriešina sutuoktinių ir padeda išsaugoti taikius bei žmogiškus santykius.
Mediatorius neduoda patarimų, nesiūlo terapijos ir nepriima sprendimų.
 
Mediatorius ir jo vaidmuo
Mediatorius:
- Veda mediacijos sesijas, padeda konstruktyviai komunikuoti ir sudaryti šalims priimtiną susitarimą;
- Išlieka nešališkas per konsultacijas ir derybas ir veikia visų šalių interesų labui;
- Nevertina dalyvių poelgių ir neskelbia nuosprendžio, rimtai atsižvelgia į visų šalių požiūrį, nuomones, interesus ir emocijas;
- Atsakingas už mediacinių pokalbių eigą, ginčo šalys – už jų turinį. Sprendimą priima ne mediatorius, o tie, kuriuos liečia nesutarimas;
- Padeda dalyviams suvokti visų šalių jausmus ir taktiškai bei aiškiai juos išreikšti;
- Padeda atskirti pozicijas nuo interesų;
- Rūpinasi tuo, kad jėgos balansas tarp šalių būtų tolygus;
- Atstato nutrūkusią komunikaciją tarp ginčo šalių; tampa „komunikacijos tiltu ir filtru” perduodamas korektišką ir konstruktyvią informaciją;
- Sesijose prižiūri, kad nebūtų sudaryta beprasmė ir nerealizuojama sutartis;
- Jeigu ginčas neišsprendžiamas taikiai arba jo metu sudaryta sutartis nevykdoma, tuomet šalims kreipiantis į teismą mediatorius nekviečiamas liudytoju;
- Laikosi konfidencialumo įsipareigojimų ir Europos mediatorių elgesio kodekso.
 
 
Europos mediatorių elgesio
kodeksas
 
1. Mediatorių kompetencija ir skyrimas
1.1 Kompetencija
Mediatoriai turi būti kompetentingi ir gerai nusimanyti mediacijos procese. Reikšmingi veiksniai šiuo požiūriu turi apimti tinkamą mokymą ir nenutrūkstamą žinių bei praktinių mediacijos įgūdžių atnaujinimą, atsižvelgiant į bet kokius reikšmingus standartus arba akreditavimo sistemas.
 1.2. Skyrimas
Mediatorius pasitaria su šalimis dėl tinkamų datų, kada gali vykti mediacija. Mediatorius turi įsitikinti savo išsilavinimu ir kompetencija vesti mediaciją prieš priimdamas paskyrimą ir, esant prašymui, atskleisti šalims informaciją apie savo išsilavinimą bei patirtį.
1.3. Mediatoriaus paslaugų reklama / propagavimas
Mediatoriai gali propaguoti savo veiklą profesionaliu, sąžiningu ir garbingu būdu. 
 
2. Nepriklausomumas ir nešališkumas
 
2.1. Nepriklausomumas ir neutralumas
Mediatorius negali vykdyti mediacijos veiksmų, o pradėjęs juos vykdyti negali jų tęsti, prieš tai neatskleidęs visų aplinkybių, kurios gali sąlygoti arba gali būti laikomos sąlygojančiomis jo nepriklausomumą arba gali sukelti interesų konfliktą. Atskleidimo pareiga tęsiasi per visą procesą.
Tokios aplinkybės turi apimti:
- bet kokius asmeninius ar verslo santykius su viena iš šalių,
- bet kokį tiesioginį ar netiesioginį finansinį ar kitokį interesą mediacijos baigtimi, arba
- mediatorius arba jo firmos narys vienai iš šalių teikė kitas nei mediacijos paslaugas.
Šiais atvejais mediatorius gali priimti pasiūlymą vykdyti mediaciją arba tęsti pradėtą mediaciją tik jeigu jis yra tikras, kad galės vykdyti mediaciją visiškai nepriklausomai ir neutraliai su tikslu užtikrinti visišką nešališkumą, ir jeigu šalys aiškiai su tuo sutinka. 
2.2. Nešališkumas
Mediatorius visais atvejais turi šalių atžvilgiu veikti nešališkai ir siekti, kad būtų laikomas veikiančiu nešališkai, bei būti įsipareigojęs vienodai tarnauti visoms šalims atsižvelgdamas į mediacijos proceso eigą. 
 
3. Mediacijos sutartis, procesas, taikos susitarimas ir atlyginimas
 
3.1. Procedūra
Mediatorius turi įsitikinti, kad mediacijos šalys supranta mediacijos ypatybes ir mediatoriaus bei šalių vaidmenį joje.
Mediatorius turi užtikrinti, kad prieš mediacijos pradžią šalys suprato ir aiškiai pritarė mediacijos susitarimo sąlygoms, ypač įskaitant visas taikytinas nuostatas, susijusias su mediatoriaus ir šalių konfidencialumo pareigomis. 
Mediacijos susitarimas šalių prašymu turi būti sudarytas raštu.
Mediatorius turi vesti procedūras tinkamu būdu, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įskaitant galimą šalių jėgos disbalansą ir teisės aktų reikalavimus, bet kokius pageidavimus, kuriuos šalys gali pareikšti, ir poreikį greitai išspręsti ginčą. Šalys gali susitarti su mediatoriumi dėl mediacijos vedimo specifikos nurodydamos taisyklių rinkinį arba kitu būdu.
Mediatorius gali išklausyti šalis atskirai, jeigu nusprendžia, kad tai bus naudinga.
3.2. Proceso sąžiningumas
Mediatorius turi užtikrinti, kad visos šalys turėtų pakankamas galimybes būti įtrauktos į procesą.
Mediatorius, kai reikia, turi informuoti šalis ir gali nutraukti mediaciją, jeigu:
- susitarimas, kuris bus pasiektas, mediatoriui atrodo neįvykdomas arba neteisėtas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir mediatoriaus kompetenciją atlikti tokį vertinimą, arba
- mediatorius mano, kad mažai tikėtina, jog tęsiant mediaciją bus pasiektas taikus susitarimas.
3.3. Proceso pabaiga
Mediatorius turi imtis visų reikiamų priemonių užtikrinti, kad bet koks taikos susitarimas gali būti pasiekiamas visų šalių per jų suprantamą bei informuotą sutikimą ir kad visos šalys supranta susitarimo sąlygas.
Šalys gali pasitraukti iš mediacijos bet kuriuo metu nepateikdamos jokio pasiteisinimo.
Kai šalys prašo, mediatorius gali savo pagal savo kompetenciją informuoti šalis, kaip jos galėtų formalizuoti susitarimą ir kokių yra galimybių padaryti susitarimą vykdytiną.
3.4. Atlyginimai
Jeigu kitaip nenustatyta, mediatorius turi visuomet pateikti šalims išsamią informaciją dėl ketinamo taikyti jo atlyginimo būdo. Jis negali sutikti vesti meditacijos, kol pagrindiniai jo atlyginimo klausimai nesuderinti su suinteresuotomis šalimis.
 
 
4. Konfidencialumas
 
Mediatorius turi išlaikyti paslaptyje visą informaciją, kylančią iš arba susijusią su mediacija, įskaitant aplinkybę, kad mediacija turi įvykti arba įvyko, išskyrus atvejus, kai teisės aktai arba viešosios tvarkos apsaugos reikalavimai jį verčia elgtis kitaip. Bet kokia vienos šalies konfidencialiai mediatoriams atskleista informacija negali būti atskleista kitoms šalims, kai nėra leidimo, išskyrus teisės aktų numatytas išimtis.
Išvertė R.Simaitis
Į pradžią